Gyvenimo prasmė

Taip pat rekomenduoju paskaityti:

http://jauni.lt/akiane-kramarik-indigo-jaunoji-menininke/
http://iliapoetry.com/home.html

Nors kartais sunku ar atrodo neįmanoma, bet visuomet tikėk stebuklais. Kai nesiseka, liūdna ir nesinori nieko nieko-ypač tikėti kuo nors geru, vien paprastas tikėjimas stebuklu gali pakeisti ir pačią sudėtingiausią situaciją. Stebuklai ir yra vadinami stebuklais, nes jie nelaukti ir begalo džiuginantys, ir jie- Dievo dovana. Kartais būna sunku tikėti, ir nesinori net pradėti tai daryti,- tuomet prisimink nepaprastą trejetą: Meilė, Tikėjimas ir Viltis.

Kai nerandi savyje meilės (o meilės būtent ir reikia pradėti ieškoti savy, o ne kitur) – dar lieka tikėjimas ir viltis, ir šiame trejete paskutinė Viltis- yra VISUOMET, kad ir kaip nesisektu.

Kai žmogus nepraranda vilties- jis būna stiprus, nes net jei jam dėl ko nors skaudu bei liūdna- viltis jį gaivina teikdama krislelį džiaugsmo ateities perspektyvoje.

Didžiausia viltis kokia begali būti žmogui- tai tikėjimas amžinuoju gyvenimu. Jėzus sako: „Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Kas myli pasaulį, tame nėra meilės Tėvui, nes visa, kas yra pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio“ (1 Jn 2, 15-17). Viskas praeina- ir liūdesys, ir kartėlis, ir vienatvė, bet vilimasis amžinuoju gyvenimu, kurį paveldėsime jei vykdydami Dievo valią įveiksime visus mums duotus žemiškus sunkumus,- yra tarsi džiugus laukimas grįžimo namo.
Kartais žmogus jaučiasi nepaaiškinamai vienišas, užplūsta ilgesys kažko tokio, ko neįmanoma apibūdinti. Tai yra ilgesys to, iš kur žmogus atėjo- jo dvasinių namų. Visišką pilnatvę teikia tik Dievas, kai jaučiame Jo buvimą šalia- nebesijaučiame tušti, ar kad “kažko” dar trūksta. Tikėjimas amžinuoju gyvenimu, į kurį mes esame pašaukti, yra svarbu dar čia, žemėje, jei norime jaustis laimingais ir stipriais kad ir kokios aplinkybės mus suptų. Kai tikime- nebebijome jokių nelaimių, nes tikime (o tai labai artima “žinojimui”), kad viskas praeina, ir mūsų laukia didelis džiaugsmas danguje. O Viltis yra paskutinis žiburėlis liūdinčio žmogaus širdyje, ir yra svarbus elementas, kuris  stiprina pilkoje kasdienybėje.

Jei tau gyvenimas atrodo nespalvingas ir neįdomus, niūrus ar tiesiog sunkus-pirmas ir svarbiausias žingsnis išsilaisvinimo link: pagalvok kas temdo tavo dienas, kas konkrečiai kartina tau dvasią? Norint sau padėti-išgydyti skaudančią sielą,- pirmiausia reikia suprasti, kaip būtent ji susirgo.

Vienas didžiausių laimės priešų yra neatleidimas pačiam sau. Jei kartais esi padaręs ką nors, dėl ko gailiesi, ar tiesiog negali sau atleisti, ieškok išsilaisvinimo ir stiprybės Dievo žodyje. “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.” (Jn 3, 16-18).
Svarbiausia tikėk, kad Dievo Sūnus Jėzus Kristus atėjo į šį pasaulį ir mirė, kad mums padėtų, palengvintų mūsų naštas. Jėzus priėmė kančią ir mirtį už nuodėmes tų, kurie tiki į Jį. Jei nuoširdžiai pripažįsti savo kaltes ir dėl jų gailiesi – tai yra pirmas žingsnis atleidimo ir išsilaisvinimo link. Toli gražu ne kiekvienas pripažįsta savo nuodėmes ir dėl jų gailisi. Suprask tikėjimo Jėzumi Kristumi reikšmę ir prasmę. Galima abstrakčiai tikėti, kaip yra populiaru tarp daugelio krikščionių,- kad gyveno toks vyras, vardu Jėzus Kristus, kuris mirė ir buvo Dievo prikeltas iš mirusiųjų. Ir tai jau yra daug tavo tikėjime, bet tai nėra esminis tikėjimo raktas. Tikras tikėjimas Jėzumi ateina, kai supranti (kiek tik gali tai padaryti protu ir širdimi), kodėl Jis mirė ir dėl ko Dievas leido Jį nukankinti, paniekinti, nukryžiuoti, o paskui prikėlė. Teisingas atsakymas į šį klausimą gali virsti tikra malone iš Dievo: Jėzus tai padarė už tavo nuodėmes! Jėzus juk nemirė už žmones, kurie tiesiog laiko save krikščionimis. Jis tai padarė už nuoširdžiai Jo darbą pripažįstančius ir į Jį tikinčius žmones. Taip pat, Jėzus nemirė už žmonių gerus darbus – Jis kentėjo ant kryžiaus už visą blogį, kurį žmonės yra padarę, kurį daro, ir kurį dar padarys. Jis tai padarė už mūsų nuodėmes ir nusikaltimus, kad ir kokie sunkūs jie bebūtų. Kai tuo nesvyruodami tikime ir pripažįstame- esame laisvi. Turime nuoširdžiai vertinti tai, ką Kristus padarė. Tačiau tai nereiškia, kad tokiu atveju galime būti blogi – atvirkščiai: kai teisingai suprantame ir tikime- mes nuoširdžiai (o ne dėl pragaro baimės) nebenorime daugiau nusidėti, nebenorime skaudinti Jėzaus nevertindami Jo kančios už mus, nusidėjėlius ir, tarsi atsidėkodami stengiamės pasikeisti.
Kristus padarė viską dėl tavęs, nes Dievas labai pamilo žmones, ir nusprendė išgelbėti, nes žinojo, kad patys savo jėgomis neišsigelbės: žmogus perdaug silpnas atsispirti nuodėmėms be stipraus tikėjimo ir meilės Dievui.
Jėzus kentėjo ir mirė dėl tavo kalčių, jei į tai tiki. Tapk laisvas pripažindamas šią nuostabią tiesą, Gerąją Naujieną. Jei tave slegia savigraužos ir kaltės jausmas – tapk laisvas ir švarus taip, kad tiesiog nebenorėtum daugiau išsitepti ir daryti ką nors bloga. Drąsiai ženk pirmyn švaria širdimi, kuri dabar pripildyta meile ir dėkingumu Jėzui.
Įsidėmėk šią Rašto vietą: “Iš tiesų, iš tiesų jums sakau: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas. Bet vergas ne amžinai namuose lieka, tik sūnus lieka ten amžinai. Tad jei Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi”(Jn 8, 34-37)

Visiems būna dienų, kai jaučiamės liūdni ir vieniši, nereikalingi ir nemylimi, kai nerandame džiaugsmo net dalykuose kurie paprastai praskaidrina dieną ir suteikia laimės, tokiomis dienomis (ar net savaitėmis) pradingsta bet koks laimės jausmas ir apskritai ko nors norėjimas. Būna dienų kai nesinori nieko, netgi verkt, tuomet jautiesi toks tuščias, kad regis, nieks šioje Žemėje negali užpildyti tos tuštumos. Ir tai tiesa – niekas ŽEMIŠKAS ir negali suteikti tikrosios pilnatvės.
Tokių ar panašių dienų būna visiems: vieni žmones tai parodo, kiti – slepia, vieniems tokių akimirkų būna mažiau, kitiems – daugiau. Tai yra visus žmones siejantis jausmas – tuštuma ir poreikis ją užpildyti. Vieni stengiasi tai padaryti (kovoti su tuštuma) žemiškų malonumų pagalba, kiti pasinerdami į darbus (taip stengdamiesi tiesiog užsimiršti), bet tuštuma niekur nedingsta. Kodėl tada jaučiame, kad nieks iš šio pasaulio negali mūsų tobulai suprasti ir padėti? Kodėl visi žemiški, pasaulietiški dalykai tik laikinai numalšina liūdesį ir tik dalinai mus užpildo? Gal todėl, nes ta tuštuma yra dvasinė. Tik tobuli DVASINIAI dalykai mums iš tiesų gali padėti ir suteikti pilnatvės.
Pats tobuliausias, ir vienintelis toks- yra visagalis Dievas. Dievas nori ateiti į kiekvieno iš mūsų širdį ir ją pripildyti, nes Jis žino, kad tik Jis vienintelis pilnai gali tai padaryti. Dievas sukūrė tave ir kiekvieną žmogų tam, kad turėtu ką mylėti, ir nori kad ir žmogus Jį mylėtu, bendrautų su Juo mintimis maldoje. Tuštuma, kuri yra kiekvieno žmogaus širdyje (o sunkiomis dienomis ji ypatingai išryškėja), gal ir keistai bei negailestingai nuskambės, tačiau ji yra prasminga: taip Dievas nebyliai prašo tavo dėmesio Jam. Jis įdėjo į kiekvieno iš mūsų širdį dvasinę tuštumą, kuri neužpildoma jokiais fiziško ir regimojo pasaulio džiaugsmais – jie tik laikinai teikia laimę. Viešpats Jėzus Kristus mums sako: “Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas.”( Jn 6, 63) Netgi taip visų ieškoma ir visur bei visais laikais apdainuojama nuostabioji žmogiškoji romantinė meilė- yra tik laikinas džiaugsmas ir palaima, kurią taip pat DIEVAS dovanoja žmogui (o ne pats žmogus savo pastangomis ją randa). Ieškok Tikrosios meilės gyvenime: tokios, kuri pilnai užpildo, kuri niekuomet neįskaudina, kuri nesibaigia ir visuomet būna atsakyta – tai meilė Dievui. Jis tave myli ir nori, kad tu jam atsakytum tuo pačiu! Kristus sako padrąsinančius 0od0ius kiekvienam iš mūsų: “Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!”(Jn 16, 33)
Nepasitikėk niekuo kas teikia laimę iš pasaulio, nes šie džiaugsmai (ir vargai taip pat) yra laikini. Pasitikėk TIK Dievu, nes jis ir vakar, ir šiandien, ir rytoj yra toks pats – Jis neturi nei blogos nei geros nuotaikos, todėl nedėk vilčių į nieką kas Žemėje, tik i Dievą. Pasitikėk Juo ir Jis tavęs niekuomet nepaliks: “Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien savo įžvalga. Pripažink Jį visur, kad ir ką darytum, ir Jis ištiesins tavo kelius.” (Patarlių 3, 5-7)
Kaip priartėti prie Dievo? Skaityk Šventąjį Raštą (Bibliją) ir bendrauk su Juo per maldą. Melskis paprastai iš savo širdies, nesirūpink ką ir kaip Jam pasakyti – Dievas supranta tave net tau netarus nei žodžio, Jis tenori, kad jam skirtum savojo laiko ir meilės: “Melsdamiesi nedaugžodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip, kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia.” (Mt 6, 7-9)
Dievas nori pabūti su tavimi ir tave pripildyti ramybe bei tikra ir nesvyruojančia laime, kas ateina tik iš visiško pasitikėjimo Juo. Skaityk Bibliją kai turi laisvą minutėlę, ieškok išminties, paguodos, stiprybes, padrąsinimo ar išlaisvinimo žodžių. Šioje knygoje kiekvienas asmeniškai gali rasti tai, ko jam reikia. Mąstyk apie Dievo žodžius pasakytus tau asmeniškai dieną ir naktį, kaip apie svarbiausią dalyką gyvenime, nes tai ir yra svarbiausia – dvasinė pilnatvė (turint ją ateina džiaugsmas ir sėkmė gyvenime, meilė ir pasitikėjimas, stiprybė ir ištvermė visame kame), o visa ko trūksta tavo dvasiai yra Dieve. Dievas taip sutvarkė mūsų širdis, kad tik Jis vienintelis gali numalšinti kiekvieno iš mūsų, ateinančio pas jį, gyvenimo troškulį, ir užpildyti tuštumą, ko pilnai negali padaryti nieks žemiškas.: “Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečiu mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva.”( Mt 11, 28-30)
Dar vienas dalykas, kurį Dievas nori, kad kiekvienas iš mūsų drąsiai žinotų eidamas pas Jį: “..ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu..”(Jn 6, 37.2)

Jautiesi pats nelaimingiausias žemėje? Nieks tavęs negali suprasti, o liūdesys ir vienatvė pripildo kiekvieną akimirką? Galbūt taip iš tiesų yra- tu taip jautiesi, tačiau ar tikrai taip yra? Palygink save su kitais, kuriems, galbūt, (o visada tokių yra) sekasi dar sunkiau: juk yra žmonių, kurie neturi ką valgyti patys nei ką duoti savo vaikams- jie mato kaip iš bado miršta jų mylimiausi žmonės; yra tokių, kurie sunkiai serga ir be galo kankinasi ir fiziškai, ir dvasiškai; bet yra tokių, kurie praradę be galo daug, vis tiek laimina Dievą, nes supranta, kad visa, kas žemiška yra tik laikini dalykai, ir visa, kas gera jiems yra nutikę- yra Dievo duota. Dievas davė, Dievas turi teisę ir atimti, ne tik todėl, kad yra visagalis, bet svarbiausia-norėdamas parodyti žmogui, kad ne tik žemiškais dalykais jis gyvas: jei žmogus nepastebi, kad jie yra laikini ir prie jų neverta prisirišti,- Dievas nori atkreipti žmogaus dėmesį į tai, kas yra amžina: meilė ir pasitikėjimas Juo. “Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.” (Mt 4, 4) Yra svarbu suprasti, kad dvasia neturi nieko bendro su tavo jausmais- sielos pojūčiais. Dvasia yra kur kas daugiau už sielą. Kaip ir pats pastebėjai- jausmai yra patys laikiniausi iš visų dalykų: vieną dieną gali jaustis laimingu, o kitą – tiesiog liūdna, paskui ir tai praeina, ir vėl viskas sukasi užburtu ratu.. Jausmai yra laikinesni už kūną, o visa, kas yra laikina- yra nepatikima. Dievas nenori, kad tu remtumeisi nepatikimais ir laikinais dalykais- remkis į tvirtą pagrindą- tvirtą ramstį, kuris nepradings, kuris nepavargs, kuris nesulūš, kuris nenukris, kuriam nepabos, kuris nepasens ir nenumirs- remkis dvasiniais dalykais, remkis Dievu.
Tu turi dvasią, ir nors ji (kaip ir pas kiekvieną žmogų) nėra pakankamai stipri bei tobula,- su Šventosios Dvasios pagalba, kuri yra tarpininkė,-gali pasiekti Dievą su visomis Jo pagalbomis ir malonėmis. Bendrauk su Dievu dvasiškai: skaityk Šventąjį Raštą ir mąstyk apie tai, kas jame parašyta asmeniškai tau,- ieškok stiprinančių žodžių, kurie tave palaikys visose gyvenimo akimirkose, paguos, išlaisvins ar palaimins. Svarbiausia- nepaleisk žodžių, kuriuose radai dvasinę užuovėją- nei dieną, nei naktį,- mąstyk apie juos, gyvenk juose, visa širdimi tikėk kad jie yra Dievo žodis specialiai Tau- ir jie veiks tavo gyvenime. Atkakliai ieškok Dievo pagalbos maldoje ir padrąsinančių žodžių Šventajame Rašte (Biblijoje), – ieškok ir rasi! Juk net pagonys tiki, kad kas ieško- tas randa,- tai juo labiau tikintys į visagalį Dievą ras visa, ko reikia jų pilnatvei bei tikram džiaugsmui.
Svarbu ir labai gera (!) suprasti, kad viskas, kas vyksta tavo gyvenime, yra tobulai kontroliuojama Dievo. Viskas Dieve turi prasmę: kas gera tau nutikę yra Jo palaiminimai ir dovanos (tik iš Dievo malonės ir begalinės meilės mūsų gyvenimuose vyksta geri dalykai)-juk tai Dievas mus “supažindina” su mums svarbiais žmonėmis, tai Jis mums leidžia baigti mokslus ar susirasti darbus,- Dievo palaiminimas yra visi visi mūsų pasiekimai ir džiaugsmai. Visa, kas skaudaus ir liūdno mums nutinka, taip pat yra Dievo kontroliuojama ir prasminga- tomis akimirkomis Jis nori priminti, kad visi žemiški džiaugsmai nėra tobuli- tik dvasiniai dalykai yra amžini bei teikia tikrąją laimę ir ramybę.